fbpx
Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Dabartinė valdžia mus gelbės nuo santaupų, automobilių bei kito modernaus gyvenimo elementų

Žilvinas Šilėnas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.

Yra toks lietuviškas posakis – „nuo peiliuko ant arkliuko“. Jis apibūdina situaciją, kai pradedama smulkiomis vagystėmis, o baigiama stambiu turto grobstymu. Yra ir kitas, labiau žinomas – „apetitas kyla bevalgant“, iš esmės reiškiantis tą patį.

Dabartinė valdžia atėjo su pažadu išgelbėti beviltiškai prasigėrusius Lietuvos žmones. Bet jus ruošiamasi gelbėti ir nuo santaupų, automobilių, patogaus apsipirkimo bei kito modernaus gyvenimo elementų.

Ką tik praūžusi pensijų reforma priminė, jog valdžia negalvoja, kad jūsų sutaupyti pinigai yra jūsų. Jei visą gyvenimą pinigus kaupėte antrosios pakopos fonde ir, pavyzdžiui, sukaupėte 15 000 eurų, šių pinigų pasiimti negalėsite. Savo santaupas turėsite nunešti į „Sodrą“, ir ji jums kiekvieną mėnesį duos po truputį. Kodėl negalima pasiimti savo sukauptų pinigų? Nes valdžia mano, kad jūs – neprotingas. Kodėl negalima pinigų laikyti ne „Sodroje“, o, tarkime, banke? Žr. ankstesnį sakinį.

Primena Holivudo filmus, kur miršta turtingi tėvai, turtą paveldi nepilnametis, bet iki sueis 18 metų jis palikimo negauna. Vietoje to, nepilnametis gauna tik kassavaitinius kišenpinigius, gyvena šeimos name, o palikimą iš tikrųjų valdo piktas ir klastingas advokatas, plėšiantis kosminius komisinius. Filmą dar galima suprasti – nepilnametis neturi pilnų piliečio teisių, galų gale, pinigus uždirbo tėvai, tad jie ir nustato taisykles ir t. t.

Bet, kodėl suaugusį žmogų, kuris pinigus uždirbo ir sukaupė pats, valdžia traktuoja kaip neveiksnų nepilnametį? Ir ¬– kam atiteks santaupos, jei žmogus į Anapilį iškeliaus pensijoje prabuvęs, tarkime, tik vienerius metus? „Sodrai“ ar vaikams?

Karštą vasarą dar labiau pakaitino ir Aplinkos ministerijos paruoštas „Oro taršos mažinimo planas“. Jame – siūlymai apmokestinti žmones, važinėjančius senais automobiliais, planai uždrausti tokiems automobiliams įvažiuoti į miesto centrą ir kliūtys juos registruojant Lietuvoje („Euro 4“ standarto ir senesnius). Tai reiškia, kad nebebus galima atsivežti 10 metų senumo dėvėto automobilio arba už jo registraciją reikės mokėti papildomai.

Kas būna, kai neturtingoje šalyje apmokestini senesnius ir pigesnius automobilius? Ukraina – puikus to pavyzdys. Ukrainietis, įsivežantis, pavyzdžiui, 2011 m. „VW Passat“ iš Vokietijos, turėtų sumokėti apie 4750 eurų vien importo mokesčio. Jei Passatas senesnis – dar daugiau: 7000 ar net 10000 eurų importo mokesčio. Ar ukrainiečiai persėdo ant ekologiškų dviračių ir į elektromobilius? Ne. Tiesiog gatvėse važinėja arba brangūs nauji automobiliai, arba seni trantai, kurių Lietuvoje jau niekur nebepamatysi. Arba ¬– automobiliai lietuviškais numeriais, nes tokiu atveju nereikia mokėti importo mokesčio.

O štai ir kita mintis – uždrausti apsipirkinėti sekmadieniais. Kodėl? Nes, valdžios nuomone, nėra čia ko sekmadieniais vaikščioti po parduotuves. O rūbų parduotuvėms irgi bus uždrausta dirbti sekmadieniais? O kavinėms ir restoranams? Ne? Vadinasi, po parduotuves vaikščioti negalima, bet į kavines – taip? Pardavinėti mišrainę kavinėje galima, o parduotuvėje – jau nebe? Turint galvoje mažas žmonių pajamas ir tai, kaip retai dauguma žmonių lankosi kavinėse, draudimas eiti į parduotuvę sekmadieniais reikš dar ilgesnį sėdėjimą prie televizoriaus. O gali nutikti dar ir taip, kad uždraudus dirbti parduotuvėms, sekmadieniais užsidarys ištisi prekybos ir pramogų centrai, kartu su kavinėmis ir kino teatrais.

O didžiausias absurdas – neva uždraudus apsipirkinėti sekmadieniais bus sukovota su kainų augimu! Pagal tokią logiką, uždraudus apsipirkti ne tik sekmadieniais, bet ir kitomis savaitės dienomis – kainos kris dar labiau. Valio! Uždrauskime apsipirkti visomis dienomis, išskyrus, tarkime, šeštadienį ir – laukime žemų kainų!

Netruko praeiti keletas dienų ir „draudimas eiti parduotuvę sekmadieniais“ mutavo į „draudimą eiti į tam tikras parduotuves sekmadieniais“. Suprask, valdžia sudarys sąrašą parduotuvių ar prekybos vietų, į kurias sekmadieniais galima eiti, ir sąrašą – kur negalima. Sąrašo sudarymo kriterijai? Leis prekiauti tik tiems, kurie gražiai atsiliepia apie valdžią?

Dar po keleto dienų pasirodė ir tikrasis motyvas – leisti užsidirbti. Suprask, yra parduotuvių, į kurias žmonės nevaikšto, tad valdžia privers jus ten nueiti bent sekmadieniais. O jei pirkėjui į tą parduotuvę nepatogu nukakti arba ten brangiau? Kas toliau? Sekmadieniais uždraus dirbti populiarioms kirpykloms? O gal populiarioms kavinėms? Kad galėtų užsidirbti kiti?

Apie smulkius draudimus aš jau nebekalbu. Štai vienas Seimo narys siūlo uždrausti didelius alaus butelius, kitas – mažas stipraus gėrimo pakuotes. Vienas siūlo uždrausti pakuotes, kurios panašios į butelius, kitas – butelius, kurie nepanašūs į butelius. Turbūt nėra nei vienos gyvenimo srities, kur valdžia siūlo ne drausti, o leisti žmonėms veikti.

Yra kitas posakis – „kai turi tik plaktuką, viskas pradeda atrodyti kaip vinys“. Kitaip tariant, jei vienintelis dalykas, kurį žinai, yra „uždrausti“ ir „neleisti“, būdamas valdžioje tik ir žiūrėsi, ką čia uždraudus. Iš kitos pusės, jei turi tik plaktuką, tai ir žmones matai kaip „vinis“, kurias reikia „sukalti“. Matyt, ne vienas politikas iš tikrųjų mano, kad žmonės yra neprotingi ir nepajėgūs nuspręsti už save. Išeina, kad žmones ne tik galima bet ir reikia sukalti. Ne vienas valdžios žmogus būtent taip ir mato pasaulį.

Šitie du posakiai „kai turi plaktuką, viskas atrodo kaip vinys“ ir „nuo peiliuko ant arkliuko“ yra liūdna diagnozė. Valdžia traukia tokius tipus, kurie trokšta reguliuoti kitų gyvenimus. O su valdžia, kaip su narkotikais – kartą paragavęs negali sustot. Vakar pilnamečiams uždraudė alų. Šiandien – savo pinigus palikti savo vaikams. Kas laukia rytoj?

Ir tai nėra tik vienos partijos ar kelių jos asmenybių problema. Kiekvienoje partijoje ar valdiškoje įstaigoje yra užsislėpusių lėtinių diktatorių, kurie mano, kad jie turi teisę kitiems nurodinėti kaip gyventi, ką valgyti, kada eiti parduotuvę, o kada – žiūrėti televizorių. Jeigu dabar ir reikia kokio nors draudimo, tai – uždrausti valdžiai kištis į žmonių gyvenimą.

Žilvinas Šilėnas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

(Visited 1 times, 1 visits today)